Prisidedu ir aš prie bendro džiaugsmo gimtadienine išvyka - ir užsakytas oras puikus buvo, ir vaišės (uodams irgi
), ir dovanos, bet puikiausia buvo miško ir pelkės ramuma ir gera kompanija. Ačiū jai! Buvo tikrai labai smagu susipažinti ir pabendrauti realiai.
Kadangi buvo garsiai išsakytas noras gauti botaninę ataskaitą apie tai, ką matėm, čiupinėjom, ragavom ir uostėm, tai ir surašau, ką prisimenu. Jei ko trūks, papildykit.
Taigi pradėsiu tuo augalu, nuo kurio visa botaninė paskaitėlė ir užsisuko.
Paprastasis žalčialunkis - bais nuodingas neaukštas krūmas, augantis mišriuose ir lapuočių miškuose. Pavasarį pražysta kartu su plukėmis ir žibutėmis, kai visi medžiai dar
net neišsprogę būna. Žiedukai maži, rausvi ir labai kvepiantys, todėl dažnas juos pamatęs nori namo parsinešti ir bando nusilaužti šakelę. Tačiau žalčialunkio žievė yra tvirta ir taip lengvai jos nenuplėši, tad peilio neturintys gudruoliai nukanda ją dantimis, o po savaitės būna netekę dalies dantų - nuo žalčialunkio sulčių jie tiesiog ištrupa. Visos žalčialunkio dalys yra nuodingos - nuo šaknų ligi lapų galiukų, tad geriau juo žavėtis iš tolo. Ypač pavojingos yra
jo uogos (kaulavaisiai), kurios savo spindinčiu raudonumu ypač traukia vaikų dėmesį - jiems kelių uogų suvalgymas gali baigtis mirtimi! Dabar matyti žalčialunkiai buvo jau nužydėję ir tik pradedantys auginti vaisius. Pažinom pagal jam būdingą „
šukuoseną“ - tik šakučių viršūnėse esančią
lapų „palmę“.
Kai įlindom į aukštapelkę, pasipylė visa krūva erikinių šeimos atstovų. Sausesnėse vietose žydėjo
šilinis viržis ir
mėlynė, o kur drėgniau, virš kiminų patalų kerojo jos artimas giminaitis
vaivoras, liaudiškai vadinamas girtuokle. Mėlynė ir vaivoras priklauso tai pačiai genčiai
Vaccinium, dėl to ir tokie panašūs šie augalai, tik antrasis trigubai aukštesnis ir auga šlapiau. Vaivorui toks girtuokliškas liaudiškas pavadinimas buvo prilipdytas dėl to, kad jų uogas renkant dažnai įsiskauda galva, tačiau šunys ne ant to augalo kariami. Nuo vaivoro galima „pasigerti“ tiek pat, kiek ir nuo mėlynės, o vat šalia aukštapelkėse augantis
pelkinis gailis duoda į galvą kaip reikiant. Jis ir nuodingas, ir vaistinis, tai reik atsargiai su dozavimu. Mes matėm juos jau
su lapais, tačiau jie yra pernykščiai, o šiųmetiniai dar tik pradeda augti. Gailį galima pažinti pagal 0,5-1 m ūgį (aukštapelkėse tokio aukščio tik vaivoras būna, bet jo lapeliai apvalesni ir su lengvu melsvumu), siaurus, 5 cm ilgio lapus su rusvu atspalviu, ypač iš apatinės pusės), kurie išsidėstę šakelių viršūnėse, o likusi šakų dalis plika. Ir, be abejo, stiprus lapų kvapas patrynus tarp pirštų greit išduoda gailį. Jei ketinat eiti rinkti vaivorų uogų, geriau tą daryti apsiniaukusią dieną - tada gailiai ne taip stipriai kvepia, tai ir galvon mažiau duoda.
Dar šlapiau tarp kiminų auga
siauralapė balžuva, kuri šiuo metu kaip tik įsisiūbuoja žydėti. Lapukai jų panašūs į gailių - siauri ir užsiraičiusiais lapų pakraščiais į vidinę pusę, tik žali ir odiški, o apatinė pusė balta. Pumpurai būna riuuuužavi, bet augdami vis šviesėja ir po kurio laiko žiedui senstant, jo spalva pasidaro balta. Šalia auga ir kupstinis švylys, kuris dabar jau buvo
neseniai nužydėjęs ir pradėjęs auginti savo vilnas - skristukus sėkloms. Vasarą nukeliavus ton pačion pelkėn, šlapynė švyti baltom jų
galvytėm.
Kur kiminai gauna daug saulės ir kiti augalai neužgožia, radom ir apskritalapių saulašarių (
Drosera rotundifolia). Jau pabudusios ir jau alkanos
delniukus rodo. Va
šitoj nuotraukoj tarp spanguolių aš jų randu dvi. Gal kas daugiau įžvelgs?
Trilapis puplaiškis auga jau visai vandenyje. Atpažinti jį labai lengva, nes Lietuvoje nėra daugiau tokių augalų, kurie augtų įsibirdę, formuotų šliaužiantį (ar plūduriuojantį tiksliau?) šakniestiebį ir leistų panašiai kaip dobilo išsidėsčiusius
lapus, kurie būna nuo 5 iki 25 cm skersmens lapalakščiais. Jei vis tik nesat tikti, galit paragauti - jei vos pakramčius gabaliuką norėsis ilgai spjaudytis nuo kartumo, gali būti tikri, kad puplaiškį radote.
Augalas vaistinis. Kaip tik pataikėm atkeliauti, kai jie žydi savo
baltais gauruotais žiedais. Jei vaikščiodami po aukštapelkę pamatysit puplaiškį, neikit artyn, nes didelė tikimybė, kad ten yra neseniai užsivėręs akivaras arba visai plonas kiminų sluoksnis - garmėsit žemyn. Labai gerai tas matyt Jogailos įdėtoj akivaro nuotraukoj.
Dar vienas matytas vabzdžiaėdis augalas buvo balinis skendenis (
Utricularia intermedia) - laisvai plaukiojantis vandens augalas. Radom labai skystai, vos
kelias šakeles, tai tikriausiai dar neseniai pabudęs ir dar neįsismarkavęs augti.
Išėję iš pelkės miške matėm
pataisą varinčių, kuris labai lėtai auga, tad jo nereiktų skinti ir Velykų stalo puošti, nes taip galima greitai jį išnaikinti, matėm dar vieną vaistinį augalą -
europinę pipirlapę, kuri savo
žiedus slepia ir yra naudojama vėmimui sukelti ir nuo alkoholizmo gydyti, diskutavom, kokios
našlaitės tam miške auga ir žydi, bandėm rasti panašumų tarp miškinės ir žąsinės sidabražolių, nematėm dvilapės medutės
žiedų, bet
lapukus apžiūrėjom, žavėjomės
pavasarinio pelėžirnio skirtingų spalvų žiedais, surėmėm ragus dėl Zyboldo obels lapų raguotumo (Jogaila, Jūsų teisybė, tikrai ragus turi), o miško pievelėje ragavom
pavasarinės raktažolės lapų. Po mėnesio nuvykus vėl į taką galima būtų jau kitais žiedais žavėtis. Vieni jų būtų paprastosios pakalnutės, liaudiškai vadinamos konvoliarija, o lotyniškai -
Convallaria majalis.
Uf. Surašiau. Galima pasidalinti su visais išvykos dalyviais, kurie norėjo šito raporto pasikartojimui.
Tikiuosi, autoriai už nuotraukų panaudojimą nesupyks.