Akivaras

Senai vis svarstydavau apie vabzdžiaėdžio augalo auginimą, tačiau vis mintį atbaidydavo palyginti su kitais sunki priežiūra, lepumas.
Galop nusprendžiau, kad vis dėl to reikai nuo kažko pradėti. Bet būtent, nuo ko geriausia?
Gal jūs, kaip patyrę, galėsite patarti į kokių vabzdžiaėdžių rūšį žiūrėti pirmiausia?

Auginimo sąlygos mano gyvenamojoje vietoje nėra geros: kaimo tipo sodyba, su nedideliais langais, tad šviesos kiekis tik vasaros metu normalus. Žiemos metu namai šildomis krosnimis, tad būna gana karšta ir sausas oras. Turėčiau sąlygas apgyvendinti vabzdžiaėdį augalą terariume, kurį perdaryčiau kažką panašaus į poludariumą, kadangi nuo egzotinių gyvūnų yra atlikusių keletas terariumų.

Parduotuvėse dažnai matau ąsotenių parduodamų, tad juos įsigyti būtu nesunku, o ir kolegos mačiau pardavinėja.
Tad gal būtu kokie pagrindiniai pasiūlymai kokią rūšį žiūrėti, kaip mažiausiai lepią (gali būti ir visiškai neišvaizdi, svarbu nuo kažko pradėti).

_________________
Gamta davė žmogui į rankas ginklą - intelekto moralinę jėgą, bet jis gali tą ginklą panaudoti ir piktam, todėl žmogus be dorovinių principų kartu tampa ir brutaliausia laukine būtybe, valdoma žemų lytinių bei skonio instinktų.
Aristotelis.

Lengvai auginama ir nereikalauja ypatingos priežiūros: Morano tuklės bei sparnuotasis ąsotenis.
Kalbu tik iš savo patirties.
Pastebėjau, kad Jūsų aprašytos buities sąlygos, praktiškai, atitinka manąsias.

_________________
Aš ne burtininkė, aš dar tik mokausi...

Saulašarės gana neišrankios. Mano pirmasis musgaudis buvo dr. alicae, vėliau ąsotenis

Dėkoju už patarimus. Dabar žinosiu į kurias rūšis kreipti dėmesį, eisiu apie šias nurodytas paskaityti daugiau.

_________________
Gamta davė žmogui į rankas ginklą - intelekto moralinę jėgą, bet jis gali tą ginklą panaudoti ir piktam, todėl žmogus be dorovinių principų kartu tampa ir brutaliausia laukine būtybe, valdoma žemų lytinių bei skonio instinktų.
Aristotelis.

Man gal kiek keistokas aplamai klausimas "nuo ko pradėti?" Kažkaip visada pradėdavau auginti tuos augalus, kurie dėl vienos ar kitos priežasties man patiko, nesigilindamas į tai, ar sudėtinga jų priežiūra, ar paprasta.

Pirmoji mano augintinė iš vabzdžiaėdžių buvo melsvalapė saracėnija.

Turiu ją ir dabar, jos nuotraukos melsvalapės saracėnijos temoje. Didelis sąžalynas, nors per visą laiką nė karto manęs žiedais nepradžiuginęs.

Po to atsirado papūginė saracėnija, morano tuklės, musėkautai, saulašarės. Dabar jau tas "sportas" peraugo į lepesnių augalų rinkimą - darlingtoniją, heliamforas. Gal ne lepesnių, o sunkiau sudaromų sąlygų reikalaujančių. Bet jei man pradžioje vietoje melsvalapės saracėnijos pasitaikytų kaliforninė darlingtonija, manau, nesunkiai pradėčiau ir nuo jos

Kaip matau mano pažįstamas prisijungė prie vabzdžiaėdžių augalų augintojų . Mano pirmas vabzdžiaėdis buvo purpurinė saracėnija, patariu. Jos netekau nes buvo persikraustymas - teko atiduoti.

_________________
Ir naujokams kartais nesiseka

Dėkuj, dabar turiu veiklos, sėdžiu ir skaitinėju apie jų auginimą.

O dėl to, kad keistas klausimas, na matot, jeigu turėčiau galimybių užtikrinti įvairias tinkamas auginimo sąlygas tą ir daryčiau, deja, bet žinau, kad to negalėsiu. Jau smarkiai pasimokiau beaugindamas kitus augalus, kad norai dažnai prasilenkia su galimybėmis užtikrinti tinkamas sąlygas, dėl to ir norisi vėl nenudegti pradėjus kažką naujo.

_________________
Gamta davė žmogui į rankas ginklą - intelekto moralinę jėgą, bet jis gali tą ginklą panaudoti ir piktam, todėl žmogus be dorovinių principų kartu tampa ir brutaliausia laukine būtybe, valdoma žemų lytinių bei skonio instinktų.
Aristotelis.

Tokiu atveju turbūt tiktų labiausiai smulkios tropinės saulašarės ir tuklės. Terariume tilpti galėtų nemaža kolekcija, o apšildyti ir apšviesti reikiamu momentu jį žiemos metu nei sunku, nei per daug brangu. O ir patirtis su teratiumų įranga (apšvietimas, šildymas, drėgmės palaikymas) labai praverstų.

Dar kartą ačiū, už patarimus.

_________________
Gamta davė žmogui į rankas ginklą - intelekto moralinę jėgą, bet jis gali tą ginklą panaudoti ir piktam, todėl žmogus be dorovinių principų kartu tampa ir brutaliausia laukine būtybe, valdoma žemų lytinių bei skonio instinktų.
Aristotelis.