Padėkų ir ataskaitų laikas.
Pirmiausiai noriu padėkoti visiems, prisidėjusiems prie pelkės gimimo ir mirimo. AČIŪ už idėjų generavimus, išleistus į parodą augalus, įvairią įrangą, etikečių spausdinimą, velėnas, kurjerių paslaugas, stalų nešiojimą ir tvorų tvėrimą, fotoreportažus, "puzlių" iš velėnos gabalų dėliojimą, ekspozicijos parengimą ir vėliau jos supakavimą atgal į dėžes, už palaikymą, pavadavimą, pagyras
ir konstruktyvią kritiką. AČIŪ aplankiusiems ir klausiusiems pasakojimų. Kai matai, kad žmogui įdomu, tai net ir į savo jau prikimusį balsą dėmesio nekreipi, pasakoji toliau ir daugiau. Ačiū ir už visiškai netikėtą dovaną - knygą apie aldrūnes, kurią gavusi supratau, kad tris dienas žmonėms melavau - sakiau, kad Lietuvoje yra 7 vabzdžiaėdžių augalų rūšys, o aldrūnę visai pamiršusi buvau. Užuomina suprasta, per žiemą studijuosiu knygą, o vasarop jau ekskursiją apie ją pravesti galėsiu.
O dabar dar gabalas minčių ateities kartoms.
- Pasakojau apie tris pagrindines (ekspozicijoje reprezentuotas) gaudymo strategijas - lipnūs lapai, nektarą skleidžiančių tūtų/ąsočių formavimas bei "pelėkautai". Galima pagal tai susidėlioti ir eksponatus, kad galima būtų iš eilės pasakoti. Dabar saulašarės ir tuklės buvo priešinguose stalų galuose sustatytos, o abi gentys medžioja lipniais lapais, tai gaudavosi šioks toks šokinėjimas po ekspoziciją arba kartojimasis.
- Man labai smagu buvo lyginti augalus, pvz., didįjį Ingridos ąsotenį ir Dalios mažylį, tropinį Sandersono skendenį ir vandeninį lietuvišką, mažąsias šaukštalapes saulašares su Jogailos dičke raguotąja. Pagal žmonių nusistebėjimus, manau, kad tai buvo įdomu. Tokius augalus galima sustatyti šalia viens kito, tada lengviau apie juos pasakojant pirštu pabaksnoti.
- Reikia žinoti, kodėl vabzdžiaėdiškumas apskritai išsivystė. Trumpai tariant - iš bado.
- Reikia gaudytis įvairių vabzdžiaėdžių pasaulinio paplitimo žemėlapyje. Su musėkautais, kriaukleniais, saracėnijom ir dar keliom grupėm viskas labai paprasta, nes jie labai lokaliai paplitę. Bet iš kur kilusi Kapo saulašarė? O raguotoji? Aurimas gerai dėmesį atkreipė, kad dažniausiai Lietuvoje auginamos meksikietės tuklės, bet šiaip jų kone visame pasaulyje paplitusių yra.
- Lietuviški vabzdžiaėdžiai - kiek, kokių, kur auga. Buvo pageidavimas pamatyti juos parodoje kaip atsvarą visai egzotikai, bet čia kiek keblu, nes dalis yra saugoma, dalis šiaip reti ir beveik visi namudinėm sąlygom trumpai gyvena, tad gal geriau jų nekankinti ir nevilkti parodon. Na, bet pasiūlymas toks buvo. Šitoj parodoj buvo 2 Lietuvos atstovai - kiminuose pasislėpusi apskritalapė saulašarė ir kažkuris skendenis.
- Prieš parodą bent vieną tuklę pašerti, kad būtų įrodymų, jog tai irgi plėšrus augalas, nes visiems "tos žibutės" labai taikiai atrodo. Šįkart tam puikiai pasitarnavo Kristinos baltasparnių prisimedžiojusi tuklė. Ir apskritai nemaišo visus bent truputį pašerti (tukles, saulašares, musėkautus), kad aiškiau būtų, jog plėšrūnai. Nes daugumai lankytojų vabzdžiaėdžiai yra tik musėkautai.
- Visada gerai į ekspoziciją interaktyvumo įnešti, tad tam naudojom Ingridos ąsotenio pradėjusius džiūti ąsočius. Buvau gavusi nurodymus prieš parodą padaryti jam "manikiūrią" ir senuosius nukirpti, tai ir medžiagos demonstracijoms prikarpėm. Daugumai buvo labai įdomu pamaigyti tą ąsotį.
- Daug žmonių mano, kad muses vabzdžiaėdžiai augalai medžioja savo žiedais (ypač taip gausiai žydėjusios tuklės). Reiktų akcentuoti, kad gaudo lapais arba pakitusiomis jų dalimis.
- Reiktų prie ekspezicijos pakabinti lapą su Musėkautas.lt adresu ir 1-2 sakiniais, kokios informacijos jame galima susirasti. Ir gal net pridėti
a la vizitinių kortelių, kad prisiminti būtų lengviau. Nors kas norėjo, tie patys užsirašė.
- Musėkautai traukia pirštus kaip magnetas, todėl juos arba kišti po gaubtais (kažkas sakė, kad sukulentininkas Rytis kaip tik tinkančių šiam tikslui turi, tad kitais metais galima būtų panaudoti), arba padėti nepasiekiamoje vietoje, arba į parodą atsinešti musių/faršo ir pasakojant apie juos pademonstruoti, kaip jie susiveria, arba įtaisyti kompiuterį ir parodyti filmuką, kaip jis maitinasi. Nes žmonėms labai įdomu ir vienaip ar kitaip jie tą savo smalsumą nori patenkinti (musėkautų nenaudai).
- Šįkart su apšvietimu buvo striuka. Norint paslėpti nebaigtus remontus tam kampe, kuriame buvo pelkė, ir kad gražesnis fonas būtų, buvo agroplėvele uždengtas langas. Tačiau koridoriaus apšvietimas buvo per menkas, ir pelkė skendėjo prietemoje. Vėliau į pagalbą buvo pasitelkta stalinė lemputė, bet ji tik šiek tiek prasklaidė tamsumą. Tai kitą kartą reikia ir apšvietimą apgalvoti ir kokių nors sprendimų paieškoti, ypač jei kitąmet pelkė bus tame pačiame užkaboryje.
Login
Register
FAQ
Nuo to paroda tik išlošė 
.JPG)
